Interviu su buvusiu olimpiadininku Ernestu Ramanausku

Ernestas Ramanauskas yra vienas geriausių IMO pasirodžiusių Lietuvių 2016-2019 laimėjęs du bronzos medalius ir du pagyrimo raštus, Kembridžo Universiteto absolventas. Po studijų Ernestas toliau liko labai aktyvus olimpiadų pasaulyje - tik dabar jau kaip vertinimo komisijų narys, įvairių tarptautinių olimpiadų vadovas ir mokytojas stovyklose.

Šiame neformaliame pokalbyje Ernestas pasakojo apie savo patirtį olimpiadose, jų reikšmę bei įtaką tolimesniam gyvenimui.

Kada pirmą kartą susidomėjai matematika, ar matematika visada gerai sekėsi mokykloje?

Matematika susidomėjau gana anksti. Dabar to matematika nevadinčiau, bet parengiamojoje klasėje turėjau mokytoją, kuri jau tada su mano tėvais tais klausimais pradėjo šnekėti. Nežinau, ar galima sakyti, kad jau tada buvo aišku, kad man patinka matematika, bet lyg ir jau turėjau polinkio į tą pusę. Aišku, tuo metu tai buvo tiesiog sunkesnė aritmetika, bet vien tai, kad anksti atsirado galimybė tėvams išreikšti norą, kad aš kažkuo įdomesniu užsiimčiau pamokų metu, buvo labai naudinga.

Kada pirmą kartą susidomėjai olimpiadine matematika?

Pradinė mokykla yra pradinė mokykla, visi sprendžia tuos programinius uždavinukus, bet visvien būdavo olimpiados - tiek miesto, tiek tuo metu Kiseliovo organizuojama respublikinė 4-5 klasėms, tais laikais ir latviai kaip svečiai atvažiuodavo, berods vykdavo Šiauliuose. Priešingai nei miesto olimpiados, tai jautėsi kaip kelionė - su knyga, su termosiuku, pasėdi automobilyje tris valandas, tada dalyvauji olimpiadoje, lauki rezultatų ir važiuoji namo. Turbūt tas iš ankstyvesnių olimpiadų paliko daugiausia prisiminimų. Bet iš tiesų, kada susidomėjau olimpiadine matematika, neatsakyčiau. Žinau, kai buvau mažas, tėvai nupirko matematikos enciklopediją, kur buvo ir standartinių įdomybių, ir rimtesnių temų, kurios pateikiamos su apibrėžimais ir galima pasimokyti. 

Rimtos olimpiados prasidėjo su Eulerio konkursu, kuriame keletą metų lietuviams buvo leidžiama dalyvauti nuotoliniu būdu. Jį sudarė nemažai etapų, dauguma dalyvavo 8-9 klasėje, o aš dalyvavau kaip 6okas. Aišku, (lyginant su oficialiai dalyvaujaunčiais) rezultatai nebuvo puikūs, dalyvių Lietuvoje nebuvo daug, bet rimtesnių olimpiadų patirtis taip ir prasidėjo. Tose olimpiadalose dalyvavo Jonas (Pukšta), matyt kažkuri savaitė Jonui buvo prastesnė ir aš per daug nuo jo neatslikau. Iš to kilo nemažai sportinio azarto. 

Ar tau svarbu laimėti?

Kažkada būčiau atsakęs, kad labai. Dabar gal jau ne tiek - tai gal geriausiai iliustruoja, kad paskutiniais metais pasirinkau nevažiuoti į IMO.

Kodėl pasirinkai mokytis Vilniaus licėjuje?

Po 7-ių klasių įstojau į licėjų ir buvau gana apsisrendęs eiti į licėjų po iš karto (t.y. praleisti 8-tą klasę) ir tada kažkada metams išvažiuoti į Ameriką pasimokyti. Tą turbūt buvo tėvai kažkada paminėję, nes dabar nepasakyčiau, kodėl išvis ten būčiau norėjęs, bet maždaug tuo metu aš pradėjau dalyvauti rimtesnėse olimpiadose ir jau 7-toje klasėje įsivaizdavau, kas yra ta respublikinė, tuo metu buvau girdėjęs apie tarptautines olimpiadas ir kažkaip tas norėjimas laimėti suveikė. Galiausiai taip ir nepraleidau metų, nes galvojau, kad tada praleisčiau metus olimpiadose. Tuo metu galimybė varžytis ir dalyvauti buvo labai svarbi.

Galiausiai nuėjau į licėjų normaliai po 8-tos klasės. Apie licėjų išgirdau, kai mama kalbėjo su vyresne sese, kad tai geriausia mokykla, ir tas tikslas buvo nuo kokios antros klasės. Toks buvo planas, ir aišku, jo reikia siekti. Kažkas penktoje klasėje paminėjo Kembridžą, tai jis lygiai taip pat liko - kaip planas, kurio reikia siekti. Gaila, kad su darbu po universiteto taip nėra (juokiasi). Tėvai licėjų, jo idėją labai palaikė, labai skatino stoti ir mane, ir vyresnę sesę, ir manęs tikrai nereikėjo įtikinėti. 

Ar gerai, kad pradėjai taip anksti dalyvauti olimpiadose?

Tai tikrai padėjo pasirengimui  tarptautinėms olimpiadoms ir bendram olimpiadinių uždavinių supratimui. Bet kažkuriuo metu ankstyva pradžia turėjo ir trūkumų, buvo perdegimas ir visgi dar problema, kad Lietuva maža šalis ir buvo svarbu turėti, su kuo pasivaržyti. Kai tokių žmonių nelieka, įdomumas sumažėja. Ir jei pradžioje tų varžovų nestigo, vyresnėse klasėse to draugiško pasipriešinimo pritrūko.

Ar tėvai tave skatino dalyvauti olimpiadose, siekti mokslo?

Taip. Ypač pačioje pradžioje tėvų paskatinimas buvo labai svarbus. Gal ne tiek iš psichologinės pusės, bet tiesiog aš pats apie olimpiadas nieko nežinojau, net nesvarsčiau, tėvai žinojo apie tai ir siūlė dalyvauti. Taip pat buvo palaikymas, kad tai viena iš tų veiklų, kuriai niekas neprieštarauja, aš galiu sėdėti visą dieną ir tikrai niekas dėl to niekas nesakys, kad galėjau kažką svarbesnio daryti. Tai turbūt aktualiausia pradedant jaunesnėse klasėse.

Papasakok apie ruošimąsi olimpiadoms. Kiek laiko per dieną ar skirtingais periodais tam skirdavai? Ar kentėdavo mokykliniai dalykai? 

Didžioji dalis yra tiesiog uždavinių sprendimas. Gal tai bloga praktika, bet aš mažai užsiėmiau sprendimu iš knygų, niekada sistemingai nesprendžiau temomis. Vėlesnėse klasėse radau labiau specializuotų knygų. Ypač perėjus į IMO sezoną, shortlistų, longlistų sprendimas. Gal neskyriau matematikai tiek laiko, kiek galėjau, norėjau pasilikti laiko hobiams, laisvalaikiui, tad tų uždavinių nepritrūkdavo. Jaunesnėse klasėse nėra gilių temų, ten labiau šiaip sprendimas, matematinės brandos ugdymas. Kiek laiko skirdavau, labai priklausė nuo laikotarpio. Atrankų ir tarptautinių olimpiadų sezonas, aišku, labiau intensyvus buvo. Bet toks visiškas vidurkis buvo gal trys valandos per dieną, gal dvi. Tikrai buvo ir dienų, kai atsisėdi sprendimui visai dienai, bet buvo ir dienų, kai nesprendžiau visai ir nebuvo kaltės jausmo, jei turėjau kitos veiklos. 

Kaip tau sekėsi kiti mokykliniai dalykai? Ar jauti, kad dalyvavimas olimpiadose kenkė?

Ne. Jei nešnekėsim apie lietuvių, kur aš tiesiog nenorėjau tam skirti perteklinio laiko ir dėmesio. Ir egzaminą laikiau tik mokyklinį, valstybinio man nereikėjo.

Kiti dalykai atrodė įvairiai. Pavyzdžiui anglų kalba dėl nuolatinio vartojimo nekėlė nerimo. Gamtos ir socialiniams mokslams teko skirti kažkiek laiko. Kad pažymiai nekentėtų, pasimokydavau prieš kontrolinius, dėmesio skyriau, bet tam neaukojau produktyvesnių dienos dalių.

Ar imdavai laisvus grafikus, ar buvo kažkokių trinčių su kitais mokytojais, kad matematika užimdavo tiek daug laiko?

Su laisvu grafiku tas buvo neišvengiama, bet per daug niekas nesikabinėjo, o paskaityti ir pasimokyti iš vakaro prieš kontrolinius nebuvo sunku, tai viską atsiskaitydavau. 12-oje klasėje man davė laisvą grafiką visiems metams, tai tada beliko santykiai su mokytojais. Tai ne visada priklausė nuo akademinių rezultatų, o labiau, kiek mokytojai suprasdavo to prasmę.

Kodėl paskutiniais metais nevažiavai į IMO?

Visi metai buvo betvarkė, daugiausiai dėl Covido (baigiau mokyklą 2020-aisiais), tais metais nevyko jokios respublikinės, IMO vyko nuotolinė ir trimis mėnesiais vėliau. Metų eigoje olimpiadų nebuvimas tikrai nepadėjo. Ir kai man paskutiniais metais jau ir taip trūko sportinio azarto, buvo sunkiau ruoštis. Taip pat pradėjau universitetą, o IMO vyko gal savaitė prieš, tuo metu dar buvo neaišku, kaip bus dėl karantino, šalys kaitaliojo taisykles. Bijojau, kad atvažiuosiu į universitetą ir reikės karantinuotis ir praleisti pirmas porą savaičių, tai tuo metu nusprendžiau, kad neverta rizikuoti. Aišku, dabar, kai vėl daugiau su olimpiadomis užsiimu, gaila.

Iš kur tiek entuziazmo? Ar turėjai kažkokių autoritetų, kad nori būti, kaip jie, ar norėjai būti geriausias, ar tiesiog visiškai vedė matematikos grožis?

Konkrečiai iš matematikos pusės, turime uždavinių grožį, netikėtus sprendimus, poros eilučių atsakymus į baisiai atrodančius uždavinius, kituose dalykuose to nėra. Olimpiados taip pat buvo galimybė susipažinti su žmonėmis, kažkur nuvažiuoti, tai kaip žaidimas, galimybė pasivaržyti. Vardo kultui per daug nepasirašau, bet iš rimto varžovo pusės, Jonas (Pukšta) buvo gan svarbus autoritetas.

Ar kartotum? Jei vėl būtum aštuntokas, ar vėl taip stengtumeis? Ką keistum?

Manau, kad skyriau pakankamai laiko. Gal problemų buvo vėliau, kai buvau labiau perdegęs, atsirado azarto trūkumas. Gal labiau bandyčiau susistruktūrizuoti, dėliotis temas metų eigoje sistemingiau.

Kaip sekėsi išlaikyti egzaminus, ką laikei?

Laikiau tris, nes nemačiau prasmės laikyti daugiau, tuo metu jau žinojau universitetų reikalavimus. Gavau lietuvių 10 iš mokyklinio, matematika, anglų ir fizika po 100.

Į kokius universitetus stojai, kodėl pasirinkai Kembridžą?

Stojau į Ameriką ir UK, bet nelabai įsivaizduoju pasaulio, kur būčiau nesirinkęs Kembridžo. UK buvo Kembridžas, atsarginis variantas Imperial. Per daug į šonus nežiūrėjau. Į Ameriką stojau visur, rašiau milijoną rašinėlių, bet vėlgi, įstojus į Kembridžą, niekur nesidairiau.

Kaip sekėsi Kembridže, ar patiko, ar gera patirtis? Ar rekomenduotum?

Iš užsienio ir iš UK susirenka labai skirtingi žmonės. Natūraliai mažai britų, kurie rimtai užsiima olimpiadomis. Iš užsienio daug dažniau žmonės supranta, į ką lenda ir stoja žmonės, kurie pasiruošę tam darbui. Britai irgi pasiruošę, bet mažiau žmonių, kuriems artimas tas šaltesnis akademinis darbas. Kita vertus, Kembridže labai daug įdomių žmonių, ypač tarp vyresnių, kai žmonės pradeda labiau specializuotis.

Tikrai į Kembridžą stočiau iš naujo. Pažintys, įdomūs žmonės, įvairiapusiška programa, įvairių krypčių pasirinkimas matematikoje, labai geras kursas.

Esi vienas iš nedaugelio, po studijų grįžęs į Lietuvą, kodėl taip nusprendei?

Gavau “Kitas 100” stipendiją,  tai kaip ir turėjau grįžti kažkuriuo metu. Taip pat po trečio kurso Lietuvoje dariau praktiką ir anksčiau ar vėliau tikrai norėjau grįžti, o kadangi radau gerą, įdomų darbą, nemačiau priežasčių, kodėl reikėtų spausti ir likti UK.

Papasakok apie darbą dabar.

Dirbu finansų srityje, prekiavimu biržose, užsiimu duomenų analize. Be konteksto tai atrodo gana sausa, bet ten yra daug įdomių problemų. Man labai patinka galimybė rinktis, kaip spręsti naujas problemas, kaip pagerinti viską iš algoritminės pusės, kaip daryti geresnius modelius. Šiuo metu Lietuvoje tokių darbų ir projektų pradeda daugėti, nebėra sunku rasti, kur tokiais dalykais galima užsiimti.  

Universiteto vardas neišvengiamai padeda rasti darbą šioje srityje. Kaip ir licėjus Lietuvos mastu, tai tikrai yra “stamp of approval” ir jei ir neatidaro visų durų, tai bent suteikia galimybę pasibelsti.

Įsivaizduok, jei dabar yra koks aštuntokas ir jis į tave žiūri kaip į autoritetą, nes tu esi vertinimo komisijoje, važinėji į olimpiadas kaip vadovas ir jis nori būti kaip tu, ką tu galėtum jam arba jai patarti?

Olimpiados yra labai geras būdas gražios matematikos aplinkoje gerinti galimybes įstoti į universitetą, susipažinti su žmonėmis, judinti po truputį karjerą. Bet nereikia dėl to ir visko paaukoti, ne visiems tai yra laisvalaikis. Dalis laisvalaikio turi likti pasirūpinimui, kad stogas nenuvažiuotų. Visi turi ribą ir visi tą ribą turi sau susirasti. Labai geras įgūdis yra išmokti, kaip greitai padaryti nesvarbius darbus, kad liktų laiko tobulėti sau rūpinčiose srityse, svarbu išmokti atsisakyti perfekcionizmo, galėti prioriterizuoti.

Ar manai, kad mokykla svarbu, būtent licėjus? Ar bet kurioje mokykloje galima pasiekti tokių aukštumų?

Kas gerai: laisvesnis formatas, galimybė gauti laisvą grafiką, taip pat kiti žmonės, daugiau šansų rasti kažką, kas domisi panašiais dalykais, kaip tu, tai kitose mokyklose to tikrai nebūtų buvę. 

Jei Vilniuje, vienareikšmiškai rekomenduočiau stoti.

Iš matematinės pusės, buvo nemažai žmonių, besižavinčių matematika, mažomis detalėmis, daug lengviau susirasti bendraminčių.

Kodėl išvis verta dalyvauti olimpiadose? Kokia nauda iš viso to darbo?

Daug dalykų: susipažinti su žmonėmis yra svarbu, žmonės susiranda draugų visam gyvenimui. Aukštesniam lygyje geras pliusas yra pakeliauti, pamatyti pasaulį. Dideli pliusai neišvengiamai dėl universiteto. Lavina problemų sprendimą, tai gana smagus būdas tai daryti. Ir tikrai lieka jausmas, kad tas laikas tikrai neliko iššvaistytas. Kitos veiklos nebūtų palikusios tokios įtakos tolimesniam gyvenimui.

Ačiū Ernestui už pokalbį ir kuo didesnės sėkmės tolimesnėse veiklose!